U. Kaunaitė: Man dešimt. Ir man tiesiog… negera

Prieš mane sėdinti dvylikametė netikėtai prisipažįsta, kad irgi mąstė apie savižudybę. Irgi – kaip tas knygos veikėjas, apie kurį kalbamės. Nustembu. Juk tokiomis temomis nesišnekama.

Ne tik nesišnekama – vienoje Vilniaus mokykloje nusižudžius trylikamečiui mokyklos administracija daro viską, kad istorija būtų sušluota po kilimu. Iš tėvų ar mokinių pokalbių nematoma prasmės, bijoma tik gilinti žaizdas.

Taip ir tylim visą gyvenimą.

O mąstom nuo mažų dienų. „Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė viename renginyje pasakojo, kad pastebi kelias naujas tendencijas. Vis jaunesni vaikai ima skambinti jų telefonu ir kalbėti apie norą save žaloti. Anksčiau tai atrodė keturiolikmečių problemos, dabar tokių skambučių sulaukiama iš dvylikos, vienuolikos… netgi dešimties metų vaikų.

Antroji tendencija – vis dažniau vaikai paskambina ir skundžiasi… sunkumu. Negebėdami įvardinti konkrečių juos nuliūdinusių įvykių, dėl kurių kyla įvairių minčių. Jiems tiesiog „sunku širdy“. Sunku įvardinti, kodėl kažką jaučia. Tik žino, kad „negera“.

Panašu, kad auga karta, turinti žemą emocinį intelektą – negebanti suvokti ne tik kitų, bet svarbiausia – savo pačių emocijų. Galima ilgai ieškoti to priežasčių, kaltinti kompiuterius ar yrančias, nebendraujančias šeimas. Bet man norisi galvoti, ką būtų galima padaryti mokykloje, kad tai keistųsi.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-10-13-u-kaunaite-man-desimt-ir-man-tiesiog-negera/149961