Mes, tėvai, pastebime, kad vaikai vis dar nesiliovė per rugsėjo pirmosios mokyklos renginį laukti tam tikro stebuklo ir žaismo. Deja, gyvename „bėgimo laikais“: visi visur skubame, formaliai atliekame pareigas. Atbėgame į rugsėjo pirmąją ir išbėgame iš jos.
Po rugsėjo pirmosios galima būtų teigti, kad mokykloje vaikus pasitinka išoriškai pasipuošę, bet per ilgametį darbą „užšalę“ pedagogai. Kiemelyje paskaitomos gražios eilės, vorele vaikai nuvedami į klases ir štai, penktokų mokytoja „ištransliuoja“: „Jūs jau nebe vaikai, o panelės. Turite klausyti mokytojų ir daug dirbti“.
Viena mama paprieštarauja, kad dešimties metų mergaitės tikrai dar nėra panelės. Mokytoja atsako: „Visi suprantame, ką aš norėjau pasakyti“.
Mama atsako, kad vaikai viską suprantą tiesiogiai (beje, psichologas Ezio Aceti pataria, kad mergaičių iki 14 metų panelėmis vadinti nereikėtų, nes taip stimuliuojamas ankstyvas seksualumas, vaikai skubinami anksčiau atsisveikinti su vaikyste, o to pasekmė – psichologinės problemos).
Po vasaros vaikai pilni energijos ir entuziazmo , o kai susodinti į suolus turi klausyti mokytojos monologo, tai spurda kaip paukšteliai narvelyje. Juos tramdo mokytoja ir tėvai. Kai kurie tėvai net užploja, kad vaikai ramiai sėdėtų. Vaikai pilni visokių įspūdžių, troškimo susitikti su klasiokais, bet jie tik žiūrovai, nes ant pakylos – mokytojai.
Pamirštama, kad yra tiek daug įvairių socialinių žaidimų, kuriuos žaidžiant būtų galima leisti vaikams išsireikšti, susitelkti, bet įprasta pedagoginė vaga leidžia būti aktyviam tik mokytojui, o mokinius migdo suoluose.
Viena mergaitė atėjo į klasę šiek tiek vėliau ir, atsisėdusi šalia berniuko, klausia, kokios rytoj bus pamokos. Berniukas, rūpindamasis savo klasės drauge, paprašo mokytojos tvarkaraščio. Mokytojos atsakymas: „Sėdėk, rūpinkis savimi, o mergaitė pati savimi pasirūpins“.
Mergaitės mama padėkoja berniukui ir garsiai pasako: „Manau, vertinga, kad berniukas yra galantiškas ir pasirūpina mergaite. Nejaugi mes turime auginti egocentrikus, besirūpinančius tik savimi? Sakydami „rūpinkis tik savimi“, jautraus, rūpestingo, pilietiško žmogaus tikrai nesuformuosime“.
Mokytoja, norėdama išlaikyti savo „prestižą“, visiems pasako, kad ji pedagoginį darbą dirba aštuoniolika metų ir gerai žino, kaip su vaikais reikia elgtis. Po to pakiša mokinio taisykles ir pirmiausia liepia pasirašyti vaikams, po to – tėvams. Viena mama atsisako pasirašyt be išsamesnės diskusijos apie minimas taisykles. Jos atsisakymas lieka neišgirstas, mokytoja nepasirengusi diskutuoti.
Nors švietimo sistema stovi ant keturių kolonų – demokratiškumo, humaniškumo, tautiškumo ir nuolatinio atsinaujinimo – bet kasdienybėje atsinaujinimo mažai, jis atsispindi tik mokyklų ataskaitose.
Teoriškai rugsėjo pirmosios šventė buvo, bet vargu, ar galima visa tai pavadinti švente?
Antras rugsėjo pirmosios vaizdelis kardinaliai priešingas.
Šventė prasideda 16.00 valandą. Vaikams parodomas mokytojų, tėvų ir vaikų pastatytas spektaklis. Vaikai vienas kitam atneša padarytas atvirutes su palinkėjimais.
Valgykloje iškepamas plokštainis . Visi pasivaišina. Išdalinami segtuvai su dainomis ir, skambant folkloro ansambliui, visi šoka ratelius, dainuoja.
Į namus visi išsiskirstė linksmi, atsinaujinę, sustiprinę bendruomenės jausmą, tautiškumą, pajutę saugumą, pasisėmę jėgų. Efektyviam mokymuisi visus sutelkė muzika, bendros dainos ir šokiai.
Lietuvos tėvų forumo tarybos narė Jolanta Lipkevičienė
http://bendraukime.lrytas.lt/man-rupi/2015/09/03/news/ausys-linko-nuo-mokytojos-perliuku-ypac-apie-mergaites-1599613/