Literatūroje yra išskiriamos penkios mokyklos nelankymo priežastys:
– Asmeninės (elgsenos, psichinės ir fizinės sveikatos, mokymosi sunkumai, mokymosi spragos, bendravimo su mokytojais ir mokiniais problemos);
– Mokymosi proceso (mokymo programos, mokymo stilius);
– Institucinės (mokymo organizavimas, mokyklos klimatas, mokyklos aplinka, neefektyvi mokyklos lankomumo priežiūros tvarka, prastas vaikų specialiųjų poreikių atpažinimas ir pagalba);
– Šeimos (šeimos struktūra, šeimos socialinis – ekonominis statusas, šeimos funkcijos);
– Bendruomenės ir visuomenės (visuomenės normos, parama, kaimynystė).
Vaiko teisės į mokslą įgyvendinimui turi įtakos ir šeimos patiriamas skurdas bei socialinė atskirtis, nes skurdas yra vienas iš faktorių, lemiančių vaiko elgesį mokykloje. Vaikai iš mažas pajamas gaunančių šeimų turi daugiau elgesio problemų, dažniau vengia mokyklos ar yra pašalinami iš mokyklos. Nenoras lankyti mokyklą tokiems vaikams kyla ir dėl dažniau dėl skurdo patiriamų patyčių ar tiesiog klasės draugų ignoravimo.
Dėmesį reikėtų skirti ir institucinėms mokyklos nelankymo priežastims. Viena jų – mokyklos mikroklimatas, kuris priklauso tiek nuo bendrosios švietimo politikos, tiek ir nuo konkrečios mokyklos valdymo būdo, tradicijų ir mokyklos bendruomenės narių – vaikų ir mokyklos administracijos – santykių. Galima sakyti, kad malonūs, palaikantys ir draugiški tarpusavio santykiai yra didžioji dalis teigiamo mokyklos klimato, lemiančio gerą mokinių savijautą ir norą lankyti mokyklą bei siekti tobulėjimo. Deja, patirtis rodo, kad neretai ugdymo įstaigos bendruomenės nariai (pedagogai, administracija) visą dėmesį skiria tam, ką turi daryti mokiniai mokykloje ar pamokoje, todėl norint įgyvendinti mokyklos visiems modelį, kuriame vyrautų kooperacinio mokymo metodai, dažnam mokytojui reikėtų išmokti naujos elgsenos, pakeisti savo požiūrį, o neretai ir įsitikinimus.
Susirūpinimą kelią ir tai, kad nemaža dalis vaikų vengia lankyti mokyklą dėl iškilusios grėsmės savo saugumui. Mokykloje, kurioje praleidžia didelę dalį savo vaikystės ir kurioje, kaip ir savo tikruosiuose namuose, turėtų atrasti mokyklos bendruomenės narių palaikymą ir pagalbą, vis dažniau patiria patyčias ir smurtą. Kartais vaikai, neapsikentę patiriamų patyčių, patys pradeda smurtauti prieš savo bendraklasius, atsisako lankyti mokyklą, net mėgina nusižudyti.
Iš asmeninių mokyklos nelankymo priežasčių būtų galima paminėti mokymosi sunkumus, kada neparuošiami namų darbai, bijoma blogo įvertinimo, bijomasi nepateisinti mokytojo lūkesčių ar nespėjama pamokų metu pateikiamas užduotis atlikti kartu su kitais klasės draugais; atsakomybės ir gyvenimo įgūdžių stoką, konfliktus su bendraamžiais, nepasitikėjimą mokytojais, draugų įtaką ir pan.
Priežastys, dėl ko vaikai vengia lankyti mokyklą, yra kompleksinės, tačiau, kad ir kokios būtų tos priežastys, vaiko vengimas lankyti mokyklą yra svarbus signalas, rodantis, kad vaikui reikalinga pagalba.Visgi ne visi vaikai sulaukia geranoriškos pagalbos mokykloje. Pastebėta, kad bendrojo lavinimo mokyklos nėra iniciatyvios ir linkusios teikti pagalbą socialinės rizikos grupei priklausančiam vaikui, o taip pat vaikui, turinčiam emocijų ar elgesio sutrikimus. Neretai šie vaikai patiria negatyvų, kaltinantį ir smerkiantį požiūrį, į juos žiūrima kaip į problemą mokyklai, mokytojams. Pasitaiko, kad ši problema sprendžiama, tam tikra prasme išprovokuojant vaiką, jo tėvus (globėjus) pakeisti mokyklą ar siunčiant vaiką į specialiuosius vaikų auklėjimo ir globos namus. Tuo tarpu mokykla turėtų būti viena iš pirmųjų, skubančių į pagalbą vaikui.
Taigi, visų pirma socialinis pedagogas, kartu su mokyklos psichologu turėtų identifikuoti problemas, išsiaiškinti mokyklos nelankymo ar vengimo ją lankyti priežastis.
Kitas žingsnis – konsultuoti mokinius, jų tėvus, mokytojus, kartu ieškoti problemos sprendimų būdų, o esant reikalui – papildomai pagalbos kreiptis į kitas institucijas, galinčias vaikui padėti.
Didelis vaidmuo, sprendžiant vaiko problemas, turėtų tekti klasių auklėtojams, kadangi jie turi galimybę geriau pažinti vaiką ir jo šeimą bei įgyti vaiko pasitikėjimą. Būtent klasės auklėtojas turėtų būti tiesioginiu socialinio pedagogo pagalbininku, kadangi socialinis pedagogas dėl didelio mokinių skaičiaus gali būti nepajėgus tinkamai reaguoti į kiekvieno vaiko poreikius.
Vadovaujantis švietimo ir mokslo ministro 2004 m. rugsėjo 17 d. įsakyme Nr. ISAK-1462 „Dėl teisės pažeidimų, mokyklos nelankymo, narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo, ŽIV/AIDS, smurto ir nusikalstamumo prevencijos” įtvirtintomis nuostatomis, kiekvienoje mokykloje, vadovo įsakymu, yra sudaromos prevencinio darbo grupės, kurių viena iš veiklos sričių – darbas su mokyklos nelankančiais ar vengiančiais ją lankyti mokiniais. Į prevencinio darbo grupę gali būti įtraukiami mokiniai, tėvai (globėjai, rūpintojai), atstovai iš mokyklos savivaldos institucijų, seniūnijų, policijos, vaiko teisių apsaugos, pedagoginės psichologinės tarnybos ir kiti asmenys ar socialinėse institucijose dirbantys specialistai, kurie gali prisidėti prie prevencinės veiklos mokykloje organizavimo. Be to, siekiant sujungti švietimo sistemos, sveikatos, socialinės apsaugos, vidaus reikalų, nevyriausybinių organizacijų pastangas ir užtikrinti gerą ryšį tarp jų, savivaldybėse sudaromos prevencinio darbo koordinavimo grupės, tačiau, manytina, praktikoje minėtų institucijų bendradarbiavimas dar neišaugo iki to lygio, kuris atitiktų esamą poreikį, tarp šių institucijų nepakankamas grįžtamasis ryšys, leidžiantis operatyviau reaguoti į mokyklos nelankymo atvejus, o vaikai nesulaukia efektyvesnių pagalbos priemonių.
Vaikų pasitraukimo iš ugdymo įstaigų prevencija nėra ir negali būti vieno specialisto ar vienos srities specialistų prerogatyva. Tik dirbant komandoje ir vadovaujantis bendradarbiavimo principais galima tikėtis pozityvių rezultatų.
Pateikiame socialinės pedagogės užklausimą, dėl mokyklos nelankymo, Lietuvos socialinių pedagogų asociacijai ir patarimus kaip siūloma ieškoti problemos šaknų
Klausimas: Laba diena. Norėčau pasiteirauti, ką daryti su vaiku , kuris nevaikšto į mokyklą. Jo tėvai lyg ir stengiasi kažką daryti, tačiau jo net negali atvesti iki mokyklos, nes jis pabėga. Nepilnamečių pareigūnės jis nebijo. Rašėm į vaikų teises. Buvo pokalbis, vaikas buvo nusiustas į raidos centrą.
Atsakymas: Žinoma, pirmiausia tėvai atsako už savo vaikų auklėjimą ir priežiūrą bei turi pareigą vaiką leisti į mokyklą ir užtikrinti mokyklos lankymą, o tuo pačiu suteikti paramą bei palaikymą iškilus mokymosi sunkumams. Tačiau ir mokykla, būdama antrąja vaiko bendruomene, į kurią jis patenka po šeimos ir kurioje socializuojasi bei įgauna tam tikrus elgesio ir bendravimo įgūdžius, savivaldybių Vaiko teisių apsaugos tarnybos, pedagoginės psichologinės tarnybos ir kitos institucijos, turinčios pareigą kurti vaiko gerovę, turėtų padėti ir prisidėti stiprinant vaiko mokymosi motyvaciją.
Deja, dėl ne visuomet glaudaus tėvų, klasės auklėtojo, socialinio pedagogo, psichologo, pedagoginių psichologinių ir vaiko teisių apsaugos tarnybų bei kitų socialinių partnerių bendradarbiavimo, koordinuotų pagalbos veiksmų vaikui nebuvimo, nesugebama užkirsti kelio mokyklos nelankymui ir pašalinti priežasčių, dėl kurių vaikas prarado norą lankyti mokyklą.
Siekdami pritaikyti labiausiai vaiko poreikius atitinkančias iškritimo iš bendrojo lavinimo mokyklos prevencines strategijas ir užtikrinti efektyviausių priemonių parinkimą, pirmiausiai reikia išsiaiškinti vaiko vengimo lankyti mokyklą priežastis.