„Dieve, apsaugok mus nuo ministerijos sumanymų, o nuo visa kita apsisaugosime patys“, – tokią maldą prieš kiekvieną rugsėjo 1-ąją, ko gero, būtų pravartu sukalbėti Lietuvos mokykloms.
Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkai kone kiekvienų mokslo metų pradžioje ar pabaigoje sugalvoja staigmeną, sukeliančią šoką mokyklų bendruomenėms arba bent priverčiančią jas aiktelėti iš nuostabos.
Prieš šiemetį rugsėjį tokia staigmena tapo paskleista žinia apie Švietimo įstatymo pataisą, kuria siūloma leisti mokytojais dirbti vyresniųjų kursų studentams ir pedagogo kvalifikacijos neturintiems asmenims.
Nors dar visai neseniai visi dirbantys mokyklose buvo raginami siekti tokios kvalifikacijos ir tai darė. Tie, kurie nesuspėjo, gali trinti rankas, suskubusieji – jomis skėsčioti.
Tačiau ministerijos užmačių dorai nesupranta nei vieni, nei kiti. Valdininkai aiškina, kad tokia pataisa pasiūlyta tikintis kompensuoti šalies mokyklose jaučiamą mokytojų stygių. Tačiau tas metas, kai mokykloms katastrofiškai trūko mokytojų, jau praėjęs. Ieškančių darbo mokytojų yra ne ką daugiau nei laisvų darbo vietų. Šiandien net daugelis kaimiškų rajonų dėl šios problemos pavojaus neskelbia.
Labiau nuogąstaujama dėl kitko: nuolat mažėjančio vaikų skaičiaus, uždaromų nedidelių mokyklų. Tad sunkiausius laikus jau išgyvenę mokyklų vadovai sugeba surasti išeitį iš susidariusios situacijos. Juolab kad ir iki šiol įdarbinti mokyklose pedagogo kvalifikacijos neturinčius žmones niekas nedraudė.
Ir direktoriai prireikus tai darydavo, nors pripažino, kad turėdami pasirinkimą vis dėlto mieliau įdarbintų kvalifikuotą pedagogą. O dėl plačiai nuskambėjusių pavienių atvejų, kai neradus specialisto mokykloje visus metus nebuvo dėstoma vieno ar kito dalyko, gal vertėtų keisti problemos išspręsti nesugebėjusius mokyklų vadovus, o ne įstatymą.
Tad kodėl ministerija nusprendė uždegti žalią šviesą mokyklose dirbti norintiems nekvalifikuotiems specialistams ir šį nemažai abejonių keliantį žingsnį įteisinti įstatymu?
„O kaip kitaip nutildysi didesnių atlyginimų reikalaujančius mokytojus? Užuot ieškojus pinigų, galima netiesiogiai pagrasinti: rėkausite – išsiversime ir be jūsų. Kažkada cituodavome garsų revoliucionierių, teigusį, kad valstybę gali valdyti bet kuri melžėja. Panašia logika, matyt, vadovaujasi ir mūsų ministerija: vaikus mokyti gali bet kuri virėja. Ypač jeigu dar padirbėjusi užsienyje – tai ji jau ir anglų kalbos specialistė“, – ironizavo vienos gimnazijos direktorius.
Klausiamas apie pasiūlytą pataisą juokauti taip pat buvo nusiteikęs Švietimo ir mokslo ministerijos sekretorius Alvydas Puodžiukas. Paklaustas, kodėl ant šios pataisos projekto užrašyta 2008 m. balandžio 30 d. data, o apie tai prabilta tik dabar, ir ar tik ne artėjantys Seimo rinkimai čia kalti, jis juokavo: „Neturiu tikslių duomenų, bet kas gali paneigti tai, ką jūs pasakėte?“
Ministerijos pasiūlytą pataisą, kuriai dar turėtų pritarti Seimas, būtų galima palyginti su siūlymu priimti įstatymą, leidžiantį moterims nešioti kelnes, kai jau seniai dauguma jas nešioja ir joks ankstesnis įstatymas nebuvo jų uždraudęs.
***
Šiuo metu galiojančiame Švietimo įstatyme nustatyta, kas turi teisę dirbti bendrojo lavinimo mokyklų mokytojais, o kas – ne.
Kaip negalintys dirbti mokytojais vardijami teisti už tyčinę nusikalstamą veiklą, neveiksnūs ar ribotai veiksnūs, tam tikromis ligomis sergantys asmenys.
Neturintiems pedagoginio išsilavinimo įstatymas dirbti mokytojais nedraudžia. 2003 metais priimta nauja Švietimo įstatymo redakcija leido vienus metus dirbti mokytojais tiems, kurie neturi ne tik pedagoginio, bet ir apskritai aukštojo išsilavinimo.
Po metų – 2004-aisiais Seimas pataisė Švietimo įstatymą ir šį terminą pratęsė iki 2007 metų rugpjūčio 31 dienos. Nusprendus pereiti prie naujos mokytojų darbo apmokėjimo tvarkos, įvedus vadinamąsias nekontaktines valandas (pasiruošimas pamokoms, darbų tikrinimas), per 3 metus buvo sukurta per 4 tūkstančius naujų mokytojų darbo vietų. Pajutus mokytojų stygių, Seimas minėtą terminą dar kartą pratęsė ir neturintiems pedagoginio išsilavinimo mokytojais leido dirbti iki 2009 metų.
Ministerijos duomenimis, šiuo metu bendrojo lavinimo mokyklose dirba apie 700 mokytojų, neturinčių aukštojo išsilavinimo, ir per 2000 – neturinčių pedagogo kvalifikacijos.
Tiems, kurie neturi aukštojo išsilavinimo, mokamas mažesnis atlyginimas. Priėmus pataisą atlyginimai jiems nepadidėtų. Kas tuomet pasikeistų? Taip į mokyklas, kuriose stinga mokytojų, tikimasi privilioti daugiau jaunų žmonių, kurie norėtų dirbti mokytojais, bet dėl kokių nors aplinkybių ne iš karto pasirinko šią profesiją.
„Pavyzdžiui, bakalauras, baigęs VU Matematikos fakultetą, neturi pedagogo kvalifikacijos. Bet jis įstojo mokytis į pedagoginių studijų magistrantūrą – kodėl negali dirbti mokytoju? Konkrečius reikalavimus, kiek laiko jis galės dirbti mokytoju, įsakyme nustatys švietimo ir mokslo ministras.
O įsakymą derinsime su visais socialiniais partneriais, taip pat ir su profesinėmis sąjungomis“, – sakė A.Puodžiukas.
Mokant mokyklose verslumo, įstatymo pataisa leistų mokytojais įdarbinti savo žiniomis sutinkančius pasidalyti verslininkus.
Padėti įgyti pedagogo kvalifikaciją mokytojais dirbantiems jauniems specialistams, tuo pat metu paremiant juos ir finansiškai, žadama įvairiais projektais. Pavyzdžiui, nuo rugsėjo mokyklose pradės dirbti 20 jaunų mokytojų, dalyvaujančių projekte „Renkuosi mokyti!“ Specialistams, turintiems bakalauro laipsnį, bet neįgijusiems pedagogo kvalifikacijos, dvejus metus studijuojant pedagogikos magistrantūroje bus mokamos specialios stipendijos.
„Kodėl žmogui, jeigu jis baigęs mokyklą nepasirinko pedagoginių studijų, nesuteikti galimybės vėliau ateiti dirbti į mokyklą?“ – klausė A.Puodžiukas, pats kadaise baigęs VU Matematikos fakultetą, planavęs dirbti programuotoju ir neketinęs gyvenimo sieti su švietimo sritimi.
Vis dėlto ministerijos pasirinktas mokytojų gausinimo būdas atrodo atvirkštinis. Užuot rūpinusis, kaip sudaryti galimybes dirbti ir suteikti pedagogo kvalifikaciją jos neturintiems, vertėtų vilioti į mokyklas tuos, kurie jau yra tam pasirengę ir gavę pedagogikos bei psichologijos žinių.
Lietuvoje pedagogų parengiama pakankamai – bėda, kad tik maža jų dalis lieka dirbti švietimo srityje. Lietuvos aukštosios mokyklos – universitetai ir kolegijos rengia daug būsimų mokytojų. Švietimo ir mokslo ministerijos Atvirojoje informavimo ir konsultavimo sistemoje įregistruota per 100 studijų programų mokytojams rengti. Studentų šiose programose yra nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų. Pavyzdžiui, 2006 m., Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, mokytojų rengimo ir pedagogikos programas baigė ir pedagogo profesiją universitetuose įgijo 4652 asmenys, kolegijose – 1116. Bet iš pedagogus rengiančių universitetų į mokyklas eina dirbti iki 14 procentų absolventų. Dažniausiai jie įsidarbina valstybės tarnyboje, prekyboje, versle, socialinių paslaugų sferoje.
A.Puodžiukas sutiko, kad didžiausia mokytojo profesijos nepopuliarumo priežastis – per maži atlyginimai. Juos ketinama kelti, numatoma ir kitokių materialių mokytojų skatinimo būdų. Pavyzdžiui, toje pačioje įstatymo pataisoje numatoma galimybė mokytojams ir kitiems ugdymo procese dalyvaujantiems specialistams teikti materialinę paramą ir kompensuoti tam tikras išlaidas (važiavimo į darbą ir atgal nuosava, išsinuomota ar pagal panaudos sutartį perduota transporto priemone, gyvenamojo ploto nuomos ir kitas).
***
„Kam kelti atlyginimus mokytojams, jei, prisikvietęs nekvalifikuotų specialistų, jiems galėsi mokėti gerokai mažiau. Mokytojų ekspertų norima atsikratyti, nes jiems reikia daugiau mokėti: aukšta kvalifikacija reikalauja didesnio apmokėjimo“, – tikino ne vienas „Ekstros“ kalbintas pedagogas.
Tokiai nuomonei pritarė ir mokytoja ekspertė Loreta Šernienė. 24 metų pedagoginio dirbo patirtį turinti Alytaus „Volungės“ vidurinės mokyklos mokytoja atkreipė dėmesį, kad kone kiekviename ministerijos dokumente pabrėžiama, kad svarbiausia yra ugdymo kokybė. „O kas ją kelia? Geri, aukštos kvalifikacijos mokytojai. O kokį išsilavinimą vaikai gaus, kai ateis dirbti ne specialistai? Dirbant mokykloje reikia ne vien žinių, bet ir išmanyti vaiko psichologiją, turėti metodinius pagrindus. Priėmus tokį sprendimą, būtų padaryta klaida, kurios padariniai paaiškėtų po kelerių metų, o jų pataisyti jau būtų nebeįmanoma. Geriau skatinti gerus, patyrusius mokytojus, negu priimti į mokyklas ką nors iš gatvės ir laužyti vaikų likimus“, – įsitikinusi L.Šernienė.
Ji pažymėjo, kad net daug priešiškumo sulaukęs mokyklų sistemos pertvarkymas buvo pradėtas siekiant, kad atokiose kaimo mokyklose nedėstytų nespecialistai, kad su vaikais nedirbtų nekvalifikuoti žmonės, kad nenukentėtų ugdymo kokybė. „O dabar visą ratą vėl norima imti ir pasukti atgal“, – stebėjosi pedagogė. Ji pati dirba mokykloje, kuri pateko į mokyklų tinklo pertvarkos mėsmalę: „Volungės“ vidurinė, nepaisant jos bendruomenės prieštaravimų, miesto valdžios sprendimu verčiama tapti pagrindine, nors čia dirba daug aukštos kvalifikacijos mokytojų.
„Pertvarką reikia daryti ten, kur jos reikia, o ne užsimojus pjauti iš peties“, – dėl savo mokyklos ir visos švietimo sistemos likimo išgyveno kelių vadovėlių bendraautorė. Ministerijos užmačios svetingai atverti mokyklų duris ne pedagogikos specialistams keistai nuskambėjo ir daugeliui tėvų. Susirgę norime sulaukti geriausio gydytojo pagalbos, patekę į bėdą ieškome kvalifikuoto teisininko, kirptis einame pas gerą kirpėją. O vaikus turime patikėti mokyti bet kam?
„Kategoriškai nesutinku su tuo, kad įstatymas įteisintų nespecialistų teisę dirbti mokyklose. Mokytojui tenka labai didelė auklėjamojo darbo dalis – juk vaikas mokykloje praleidžia daug daugiau laiko nei namie“, – įsitikinęs Audrius Klėjus, buvęs Lazdijų M.Gustačio gimnazijos tėvų komiteto pirmininkas. Šioje gimnazijoje mokosi du jo sūnūs. Kai A.Klėjaus vadovaujamas tėvų komitetas paprašė gimnazijos administraciją pateikti duomenis apie čia dirbančių mokytojų kvalifikaciją, prasidėjo nesutarimai. Paaiškėjo, kad gimnazijoje dirbo ne vienas ir ne du žmonės, neturintys pedagogo kvalifikacijos.
„Mes raginome administraciją ieškoti specialistų, nes labai jaučiama, kai dalyką dėsto nepasirengęs žmogus – tuomet reikia vaiką leisti mokytis papildomai. Tačiau gimnazijos administracijai mūsų reikalavimai nepatiko: pasitelkus politikus, viskas buvo numalšinta ir net tėvų komiteto gimnazijoje nebeliko“, – apmaudo neslėpė lazdijiškis. Jis neabejoja: jeigu bus uždegta žalia šviesa mokyklose dirbti nespecialistams, jose tokių darbuotojų bus dauguma.
***
Jonavos Jeronimo Ralio vidurinės mokyklos direktorius Arūnas Rimkus dabartinę pedagogų išsilavinimo situaciją vadina įdomia. „Išties yra taip, kad ne vienoje šalies mokyklų trūksta mokytojų. Ir neaišku, kas geriau – ar kai vaikai iš viso nemokomi, ar kai juos moko žmogus, neturintis pedagoginio išsilavinimo“, – kalbėdamas su „Ekstra“ svarstė A.Rimkus.
Jo vadovaujamoje mokykloje visi pedagogai turi pedagoginį išsilavinimą. Mokykla jų trūkumo nejaučia. Tiesa, mokytojų darbo krūvis yra nemažas, ypač – gimtosios kalbos. Tačiau taip yra ir todėl, kad šiuo metu viena gimtosios kalbos mokytoja išėjusi vaiko priežiūros atostogų. Naujų pedagogų šįmet ši ugdymo įstaiga nepriims.
„Manau, mokyklose galėtų dirbti nebūtinai pedagoginį išsilavinimą turintys žmonės. Tarkime, literatūrą galėtų dėstyti poetas, o geografiją – keliautojas. Nematau čia nieko bloga, tačiau reikėtų šiokių tokių saugiklių?, – įsitikinęs pašnekovas.
A.Rimkaus nuomone, su pedagoginio išsilavinimo neturinčiais mokytojais galėtų būti sudaromos terminuotosios darbo sutartys. Atsakomybę dėl mokymo kokybės, dėl jų darbo turėtų prisiimti ir mokyklų direktoriai.
Kai kurioms mokykloms sprendimas priimti į darbą pedagoginio išsilavinimo neturinčius žmones būtų tarsi gelbėjimosi ratas. Jonavos „Lietavos“ pagrindinėje mokykloje pernai chemijos pamokos vykdavo tuomet, kai mokytoja teikdavosi ateiti į darbą. Su tokiu pedagogės elgesiu mokyklos vadovai buvo priversti taikstytis, mat kito specialisto nebuvo. Per chemijos pamokas mokiniai krizendavo, kad nuo pedagogės sklinda vakarykščio alkoholio kvapas, o jos pomėgis kilnoti stikliuką buvo vieša paslaptis tiek mokyklos vadovams, tiek mokiniams. Pasitaikydavo, kad chemijos pamokos nevykdavo kelias savaites – mokytojos nebūdavo darbe. Tačiau mokyklos vadovai tuomet skėsčiojo rankomis – rajone trūko chemijos mokytojų. „Tačiau šįmet pas mus padėtis pasikeitė – nuo rugsėjo vaikams chemiją dėstys kita mokytoja. Džiaugiuosi, kad pavyko ją rasti. Manau, kad mokyklose turėtų dirbti pedagoginį išsilavinimą turintys žmonės arba bent jau siekiantys jo ir studijuojantys. Žmonės be pedagoginio išsilavinimo mokykloms galėtų būti tik laikina išeitis – taip, kaip mums pernai“, – „Ekstrai“ sakė „Lietavos“ pagrindinės mokyklos direktorius Kęstutis Jakštas.
***
Pasak K.Jakšto, jei vaikus mokytų nespecialistas, iš tokio mokytojo nebūtų galima reikalauti ir reikiamos darbo kokybės: „Mano nuomone, jei žmogus, neturintis pedagoginio išsilavinimo, metus dirbtų mokytoju, po metų, norėdamas dirbti ir toliau, jis turėtų pradėti studijas“. Šiemet Jonavos „Lietavos“ pagrindinė mokykla pedagogų trūkumo nejaučia – nuo rugsėjo dirbs visų dalykų mokytojai. Visi jie turi ir pedagoginį išsilavinimą.
Girdėdami prieš kiekvieną rugsėjį kartojamus nuogąstavimus dėl mokytojų trūkumo, darbo ieškantys pedagogai gūžčioja pečiais. Dar labiau jie nustebo išgirdę, kad dėl to net reikia į mokyklas priimti nespecialistus.
„Į vieną vietą taikosi nemažai mokytojų. Reikia dalyvauti konkursuose ir pirmiausia visur pageidaujama patirties“, – sakė 23 metų Kristina. Bakalauro studijas jau baigusi ir magistrantūroje studijuojanti vilnietė ieškomo biologijos mokytojos darbo paskutinėmis rugpjūčio dienomis dar nebuvo radusi: visos vietos arba užimtos, arba reikia patirties, arba pasiūloma labai mažai valandų.
Informatikos mokytojo darbo ieškantis 55 metų Vytautas, vos išgirdęs, kad skambinama dėl darbo, paklausė: „Kokios sąlygos?“ Vėliau 33 metų pedagogo patirtį turintis vyras patikslino, kad ne ieško darbo, o jį renkasi, tačiau labai patrauklaus dar nerado, tad tikriausiai liks esamoje darbovietėje. „Jei mokyklose bus leista masiškai dirbti nespecialistams, užaugs debilų karta, kuri baigusi vidurinę mokyklą nemokės dorai rašyti“, – vilnietis buvo nusiteikęs kategoriškai. Anot jo, tokiu atveju būtų paprasčiausiai užmerkiamos akys prieš dėstymo kokybę – ko gi pareikalausi iš nekvalifikuoto darbuotojo? Bus dėstoma bet kas ir bet kaip. Jei nori būti geras mokiniui, leisk jam per informatiką įsijungti kompiuterį, ir bus ramu“, – dėstė pedagogas.
Siūlymą leisti mokyklose dirbti nepedagogams, jis pavadino bandymu sumenkinti ir taip nedidelį mokytojo autoritetą.
„Ministerijoje dirba tie, kurie nedirba mokykloje“, – atsiduso mokytojas.
Mokytojų trūkumas – išpūstas Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius akademikas Algirdas Gaižutis: „Samprotavimai, kad baigę pedagoginį universitetą absolventai nenori eiti dirbti į mokyklas, gerokai perdėti. Europoje apie 50 procentų pedagogus rengiančių universitetų absolventų dirbti pasirenka mokyklas.
Panašiai yra ir pas mus, todėl pavojaus dėl to neskelbiame. Tvirtinimai, kad mokyklose trūksta kelių šimtų mokytojų, – išpūstas dalykas. Šį trūkumą galima labai įvairiai kompensuoti, pirmiausia – pakelti mokytojams atlyginimus.
Mūsų universitetas kartais kritikuojamas, kad per mažai skatiname studentus dirbti mokyklose. Bet kaip gali skatinti dirbtinėmis priemonėmis? Iš pamokslavimo – mažai rezultatų. Esu tvirtai įsitikinęs, kad švietimas – kompleksinio pobūdžio problema ir vienu mostu nieko nepasieksi. Vienu įstatymu painios problemos neišspręsi. Nuo to niekas nepagerės.
Siūlymai, kad nereikia kompetencijos, nereikia patirties, nieko gera neduos. Tai neapgalvotas, nebrandus sprendimas ir jis suvaidins tikrai žalingą vaidmenį. Reikia ieškoti kitokių būdų: valstybė gali siūlyti stipendijas, geresnes buities sąlygas mokytojams, vykstantiems į atokesnes vietas.
Nors Lietuva tokia nedidelė, kad užkampių čia beveik nėra“.
Psichologė pasirengusi piketuoti
Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros docentė Sigita Girdzijauskienė, užsiminus apie švietimo įstatymo pataisas, leisiančias mokytojais dirbti ir neturintiems pedagoginio išsilavinimo, griebėsi už galvos ir pareiškė eisianti piketuoti, jeigu tokios pataisos bus priimtos. „Čia didžiausia nesąmonė, kokią tik galima padaryti. Ir taip mokytojams trūksta specialaus pasirengimo, psichologijos žinių. O jeigu leisime mokytojauti bet kam, vaikai išvis liks be galvos“, – tikino psichologė.
Ar tikrai pedagoginių universitetų absolventai būna geresni mokytojai už kolegas, kurie gerai išmano savo dalyką (fiziką, matematiką ar anglų kalbą), myli vaikus, bet neturi pedagoginio išsilavinimo?
Ką ypatinga duoda pedagoginės pakraipos studijos?
„Yra toks dalykas kaip didaktika. Studentai mokomi, kaip mokyti vaikus, susipažįsta su įvairiais mokymo metodais. Dažnai įsivaizduojama: atsistojau prieš klasę, atbubenau, patikrinau, ar namų darbus padarė, ir viskas tuo baigiasi. Iš tiesų yra daug būdų, kaip įdiegti tas žinias. Ir studentai nori nenori to išmokomi“, – sakė S.Girdzijauskienė.
Kitas dalykas, kurio pristinga pedagoginio išsilavinimo neturintiems mokytojams, – tai psichologijos žinios. O jų reikia ne tik stovint prieš klasę. Psichologijos žinių kaip oro reikia bendraujant ir su moksleivių tėvais, ir su kolegomis.
Ir dabar, ir sovietmečiu mokyklose dirbdavo mokytojų, neturinčių pedagogo kvalifikacijos. Pavyzdžiui, įgijusių ne fizikos mokytojo, o tiesiog fiziko kvalifikaciją.
Fizikai be pedagoginės pakraipos patį dalyką neretai išmano geriau už savo kolegas, baigusius pedagoginį universitetą. Tačiau tai nereiškia, kad sugeba išmokyti ir kitus.
„Jie parengia olimpiadininkus. Tiems vaikams, kurie mėgsta fiziką, bet koks mokytojas, kuris duoda žinių, bus geras. Bet kiek yra tokių vaikų? Kur kas daugiau tokių, kuriems reikia mokėti tas žinias įdiegti“, – svarstė psichologė.
Ji prisipažino pati turėjusi tokį fizikos mokytoją, kurį ir dabar prisiminus stingstanti iš baimės. „Aš jo labai bijojau, fizika buvo pati baisiausia pamoka. Kaip fizikas, jis tikrai buvo geras, bet būdavo kančia eiti į jo pamoką. Tikrai žinau, kad jis buvo nebaigęs pedagogikos mokslų. Dabar, kaip psichologė, galiu įvertinti, kad tam mokytojui trūko bendravimo įgūdžių, tiesiog buvimo kartu su vaikais“, – sakė S.Girdzijauskienė, iš kurios klasės draugų nė vienas nesusigundė pasirinkti fiziko profesijos.
Tiesa, dauguma mokytojų, neturinčių pedagoginio išsilavinimo, per keletą darbo mokykloje metų įgyja įgūdžių, patys atranda būdų, kaip efektyviau perteikti žinias, kaip sutarti su vaikais, kaip spręsti konfliktus.
Kitose srityse mokymasis dirbant būtų sveikintinas, bet tik ne šioje. Pasak psichologės, tai labai nesąžininga vaikų, paverstų bandomaisiais triušiukais, atžvilgiu. Kol mokytojas išmoks mokyti, ne viena mokinukų klasė kentės. O kas garantuos, kad apšilęs kojas mokytojas nenuspręs, kad toks darbas jam per sunkus ir per mažai mokamas? Ir lyg užburtame rate – į jo vietą ateis kiti, bandantys išmokti būti mokytojais.
Pedagogai – ir darbo biržoje
Lietuvos darbo biržoje, likus kelioms dienoms iki rugsėjo 1-osios, buvo užsiregistravę apie 200 darbo ieškančių mokytojų. Jie galėjo pretenduoti į 181 laisvą mokytojo darbo vietą. Nuo šių metų pradžios iki rugpjūčio pabaigos darbo biržoje buvo užsiregistravę apie 800 darbo ieškančių mokytojų, per tą laiką jiems buvo siūloma 660 laisvų darbo vietų. Ieškančių darbo mokytojų daugėja, laisvų darbo vietų jiems mažėja. Pernai tuo pačiu laikotarpiu darbo vietų buvo 100 daugiau, o darbo ieškančių mokytojų 50 mažiau. Į darbo biržą kreipiasi daugiau kaimo mokyklose dirbančių mokytojų. Daugėja ilgametę patirtį turinčių pedagogų, norinčių iš esmės pakeisti savo darbą. „Statistiškai darbo ieškančių mokytojų ir jiems siūlomų laisvų darbo vietų skaičius yra beveik vienodas. Problema kyla tuomet, kai mokytojas nenori važiuoti dirbti ten, kur yra laisva darbo vieta. Problemą spręsti galėtų labiau stengtis savivaldybės, padėtų ir žmonių judėjimo skatinimas“, – sakė Lietuvos darbo biržos darbo pasiūlos ir paklausos skyriaus vedėjo pavaduotoja Daiva Liugienė.
Skaitykite daugiau: https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2008/09/01/news/mokytojau-paslepk-diploma-5882586/